Sergantis naujagimis: kokią geriausią aplinką sugebame jam sukurti?

Arūnas Liubšys, MD
Respublikinė Vilniaus universitetinė vaikų ligoninė, Vilniaus universitetas, Lietuva

Žmogaus gimimas – vienas didingiausių gamtos procesų, atspindinčių gamtos evoliucijos viršūnę. Vaisius, augdamas kelis mėnesius gimdoje, jaučiasi saugiai ir patogiai, gaudamas maistą, meilę, šilumą iš paties artimiausio žmogaus – savo motinos. Sunku net įsivaizduoti, kokį stresą patiria šis mažas žmogutis, kai per labai trumpą laiką iš esmės pasikeičia jį supanti aplinka – po pirmojo savo riksmo jis ateina į mus visus supantį pasaulį, jam nepažįstamą ir svetimą. Gerai, jeigu jis gimė sveikas ir tvirtas, nuo pirmųjų minučių apsuptas artimųjų dėmesio ir meilės. Tai neabejotinai padės jam pergyventi stresą ir greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Deja, ne kiekvienam taip pasiseka. Viena dalis mažylių gimsta gerokai prieš laiką (jiems tenka “neišnešiotų naujagimių” pravardė), kita – atsineša ligą iš motinos įsčių, trečiąją dalį pasitinka liga, jiems tik pradėjus pirmuosius gyvenimo žingsnius. Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius medicinos sritis, vadinama neonatologija, žymiai pasistūmė į priekį, slaugant ir gydant neišnešiotus ir sunkiai sergančius naujagimius. Jau tapo įprasta, kad šiandien išgyvena net ir 500 gramus tesveriantys naujagimiai, gimę daugiau kaip 4 mėnesius prieš laiką. Tai tapo įmanoma dėl sukauptų žinių apie vaisiaus bei naujagimio fiziologiją, ligų mechanizmus, moderniausių technologijų bei naujų vaistų įdiegimo į kasdieninę medicininę praktiką ir t.t. Nežiūrint visų šiuolaikinės medicinos pasiekimų dar lieka labai daug neatsakytų klausimų, kalbant netgi apie pačius paprasčiausius dalykus. Kokia aplinka turėtų būti palankiausia sergančiam naujagimiui? Kokias sąlygas galima laikyti “normaliomis” neišnešiotam naujagimiui? Ar gali aplinka, nelauktai pakeitusi motinos įsčias, iš viso būti “normali” neišnešiotam naujagimiui? Kaip sukurti sąlygas labiausiai priartintas prie sąlygų gimdoje, sukeliant mažiausią žalą gležnai ir trapiai būtybei?

Svarbiausias uždavinys, slaugant sergantį ir ypač labai neišnešiotą naujagimį, sukurti jam aplinką, kurioje palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. Ši aplinka turi garantuoti stabilią naujagimio kūno temperatūrą, apsaugoti jį nuo per didelio skysčių netekimo pro odą ir kvėpavimo takus, tausoti jo energijos išteklius ir pan. Labai svarbu, kad naujagimis gulėtų patogiai ir minkštai, būtų apsaugotas nuo per didelio triukšmo bei per daug intensyvios šviesos. Tik šiuolaikiški uždari inkubatoriai bei atviri šildomi staleliai leidžia sukurti sergančiam ir neišnešiotam naujagimiui neblogas aplinkos sąlygas. Tačiau net ir jie nepajėgūs išspręsti visų iškylančių problemų.

Normali kūno temperatūra palaikoma tada, kai šilumos gamyba yra lygi jos netekimui. Žmogaus organizme šiluma pasigamina dėl organizme vykstančių medžiagų apykaitos procesų, o šilumos netenkama į supančią aplinką. Yra keturi svarbiausi šilumos atidavimo mechanizmai, kurie atskirai arba kartu gali sąlygoti ligonio hipotermiją: konvekcija (šilumos netekimas dėl aplinkos oro žemesnės temperatūros arba judėjimo), kondukcija (šilumos atidavimas tiesiogiai besiliečiančiam šaltesniam paviršiui), spinduliavimas (kūno paviršiaus spinduliuojama šiluma) ir išgarinimas (šilumos netekimas vandeniui virstant garais). Naujagimis dėl savo organizmo anatominių ir fiziologinių ypatybių žymiai greičiau netenka šilumos bei yra žymiau labiau termolabilus nei suaugęs žmogus. Jo kūno paviršiaus plotas, tenkantis kūno masei yra santykinai žymiai didesnis, oda yra žymiai plonesnė, poodiniame sluoksnyje yra gerokai mažiau riebalų, naujagimis “nemoka drebėti”, jam yra žymiai greitesnė medžiagų apykaita ir kt. Visos šios naujagimio organizmo ypatybės tampa dar labiau aktualios, slaugant neišnešiotą naujagimį. Nepakankamai aukšta kambario temperatūra, šalti aparatūros (užtiesalų) paviršiai, skersvėjai (inkubatoriaus langelių ar durelių varstymas, procedūros), šalto deguonies skyrimas ligoniui, naujagimio maudymas, drėgnas kūno paviršius (blogai nušluostytas naujagimis po gimimo arba po maudymo, odos tepimas tirpalais, ypač alkoholiu) – tai faktoriai, dėl kurių naujagimis gali labai greitai atšalti net ir slaugomas inkubatoriuje arba ant pašildomo atviro stalelio. Naujagimis greičiau sušąla ir prie kai kurių ligų arba klinikinių būklių (jam išsivysto vadinamoji hipotermija): sergant omfalocele, meningomielocele, sepsiu, asfiksija, esant kraujo išsiliejimams į galvos smegenis, intrauterininiam vaisiaus vystymosi sulėtėjimui ir pan. Taigi, net ir naudojantis modernia slaugos technika nėra paprasta numatyti ir išvengti visų galimų pavojų bei faktorių, galinčių sukelti sergančio arba neišnešioto naujagimio hipotermiją.

Kitas labai svarbus ir sudėtingas sergančių ir neišnešiotų naujagimių slaugos aspektas yra aplinkos drėgmė, tiesiogiai įtakojanti vadinamąjį nejuntamą skysčių netekimą (skysčių, netenkamų pro odą ir su kvėpavimu, kiekį). Jeigu suaugusiems bei vyresniems vaikams nejuntamas skysčių netekimas dažniausiai nesudaro problemų (gal būt, išskyrus kai kuriuos atvejus, pvz. karščiavimas, padidėjęs prakaitavimas dėl intensyvaus darbo arba aukštos aplinkos temperatūros ir pan.), tai naujagimiams jis gali būti labai rimtų vandens ir elektrolitų apykaitos sutrikimų priežastis. Tai ypač pasakytina apie neišnešiotus naujagimius, kurių oda, poodis bei poodinis riebalinis sluoksnis labai menkai išsivystę ir nesugeba “išsaugoti” vandens. Be to, jų kūno paviršiaus plotas, tenkantis kūno masės vienetui yra žymiai didesnis nei laiku gimusių naujagimių. Šios ypatybės nulemia tai, kad iki 30 nėštumo savaitės gimęs naujagimis gali netekti maždaug 15 kartų daugiau skysčių pro odą nei išnešiotas kūdikis. Labai neišnešioti naujagimiai (23-24 nėštumo savaičių, sveriantys apie 500-750 gramų) dėl pro odą išsiskiriančių skysčių gali netekti iki 10-13% kūno svorio jau pirmąją gyvenimo parą, net jeigu jie yra slaugomi 50% drėgmės aplinkoje. Norint sumažinti tokį didžiulį skysčių netekimą pro odą, patys mažieji pacientai, kurie slaugomi ant atviro šildomojo stalelio, dažniausiai yra apdengiami skaidria plėvele, naudojama produktams vynioti. Tačiau nėra žinoma, ar nepasikeičia plėvelės sudėtis, veikiant šildytuvo spinduliams, medžiagoms, kurias išskiria oda, ir pan. Be to, po plėvele susidaro geros sąlygos bakterijoms terpti. Tiems, kurie yra slaugomi inkubatoriuje, stengiamasi palaikyti šilumą ir didelę aplinkos drėgmę (iki 80-100%), kuri, savo ruožtu, sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis ir augti. Žinant, kad neišnešiotų naujagimių oda yra ypač lengvai pažeidžiama ir menkai sulaiko bakterijas, tokios slaugos sąlygos gali sukelti rimtų infekcinių komplikacijų ar net naujagimio mirtį.

Slaugant labai mažo gimimo svorio naujagimius iškyla ir kitų problemų, susijusių su jų nebrandumu. Kadangi neišnešioti naujagimiai odoje turi mažiau elastinių skaidulų bei specialios medžiagos, vadinamos kolagenu (ši medžiaga neleidžia kauptis skysčiams), jų oda yra labiau vandeninga (edemiška). Ši edema gali sutrikdyti odos kraujotaką, dėl kurios, savo ruožtu, nesunkiai susidaro pragulos (ypač iškiliose kūno vietose). Todėl naujagimį tenka dažnai vartyti, guldyti ant labai minkšto audinio ar “burbulinės” plastikinės plėvelės, kuri naudojama trapiems daiktams pakuoti. Dėl neišsivysčiusių jungčių tarp odos sluoksnių neišnešiotam naujagimiui lengvai atsiranda odos nubrozdinimai, nutrynimai, pūslės ir pan. Net ir menki naujagimio, gulinčio ant medvilninio audinio, judesiai gali sukelti aukščiau išvardintus odos pažeidimus.

Natūralus kailis: slaugos problemų sprendimas?

Jau eilę metų medikai ir kitų profesijų specialistai suka galvas, kaip sukurti tokias naujagimio slaugos sąlygas, kurios padėtų išvengti bent dalies aukščiau išvardintų problemų. Ne kartą teko girdėti senyvų žmonių pasakojimų, kaip prieš daugelį metų gležniems ir mažyčiams naujagimiams pavykdavo išgyventi, susukus juos į natūralų avikailį ir laikant šiltoje vietoje, pvz. ant pečiaus. Tada nebuvo nei modernių inkubatorių, nei šiuolaikiško supratimo apie šiuos mažylius. Tačiau jau tada buvo pastebėta, kad natūralus kailis padeda naujagimiui jaustis patogiai ir saugiai, nesukeldamas pavojaus jo gyvybei. Matyt, vieną dieną kažkas prisiminė šiuos senolių pasakojimus. Pastaraisiais metais slaugant neišnešiotus ir sergančius naujagimius vis dažniau pradedami naudoti natūralaus kailio audiniai. Pastarieji yra labai aukštos kokybės, nesukelia alerginių reakcijų, yra labai švarūs ir savo savybėmis net pralenkia natūralią neapdorotą vilną. Kodėl būtent natūralaus kailio audiniai gali padėti medikams sukurti optimalią aplinką mažasvoriams ir sergantiems naujagimiams?

Natūralus kailis – “oro pagalvė ir termostatas”. Žinoma, kad vilna savo sudėtyje turi amino rūgščių, kurios iš aplinkos gali sugerti drėgmę arba vėl ją atiduoti į aplinką, priklausomai nuo esamų aplinkos sąlygų. Natūrali vilna gali sugerti drėgmę iki 33% savo svorio, tuo pačiu metu išlikdama sausa. Drėgmė sugeriama dėl fizinių-cheminių reakcijų, kurių metu pasigamina šiluma (1 gramas natūralios vilnos pagamina 27 kcal šilumos). Kita puiki natūralaus kailio audinių savybė yra ta, kad jie labai gerai sulaiko šilumą. Kaip žinia, oras yra blogiausias šilumos laidininkas, o vilnoniuose audiniuose yra iki 90% oro ir apie 10% vilnos skaidulų. Tai ir leidžia kailiui sudaryti savotišką “oro pagalvę”, nuo kurios ir priklauso audinio šiluminės savybės. Nuolatinė drėgmės apykaita tarp kailinio audinio ir aplinkos bei esantis oras tarp vilnos skaidulų leidžia palaikyti stabilų drėgmės ir temperatūros mikroklimatą audinio paviršiuje. Štai kodėl naujagimiui, gulinčiam ant natūralaus kailinio audinio ir užklotam kailine antklode (arba tiesiog patalpintam į kailinį vokelį), sudaromos puikios sąlygos palaikyti normalią kūno temperatūrą, iki minimumo sumažinant nejuntamą skysčių netekimą. Net ir atidarius inkubatoriaus dureles ar kuriam laikui išjungus išorinį šilumos šaltinį, kailis, supantis naujagimį, neleidžia pastarajam greitai atšalti.

Kitos unikalios natūralaus kailio savybės. Mūsų sukaupta patirtis leidžia tvirtinti, kad natūralaus kailio audiniai, būdami labai kokybiški ir minkšti, leidžia išvengti pragulų, nubrozdinimų ar kitų odos pažeidimų net ir paties mažiausio svorio naujagimiams. Būdamas labai elastingas, natūralios vilnos pluoštas ilgai išlaiko savo savybes (nesiglamžo, nesudaro raukšlių, nesusitraukia ir pan.). Jau daug metų yra žinoma, kad natūralus vilnos pluoštas puikiai sugeria triukšmą (vilnoniai veltiniai naudojami triukšmo ir vibracijos sumažinimui laivuose ir mašinose). Nors inkubatorius, kuriame slaugomas naujagimis, iš dalies apsaugo mažylį nuo aplinkos triukšmo, tačiau neretai pats gali tapti puikia triukšmo (pavyzdžiui, užtrenkus inkubatoriaus dureles, sudavus per jo paviršių ir pan.) perdavimo priemone – garsas yra žymiai intensyvesnis bei greičiau plinta mažoje erdvėje, kuria kaip tik ir yra inkubatorius (“uždaros dėžės” fenomenas) Taigi ir ši kailio savybė yra labai svarbi, slaugant sergančius bei mažasvorius naujagimius. Nurodoma, kad natūralios vilnos pluoštas turi ir bakteriocidinių (bakterijas žudančių) savybių. Per keletą mūsų darbo metų nei vienam naujagimiui, slaugomam ant kailinio audinio, nebuvo odos infekcijos atvejų.

Nors kasdien naudojant natūralaus kailio audinius jie ilgainiui keičia savo išvaizdą, tačiau yra lengvai valomi, o naudojant specialius šampūnus, turinčius lanolino, ilgai išlaiko savo natūralias savybes. Net pakartotinė garų sterilizacija nepakeičia natūralaus kailio audinių savybių, todėl jie gali būti naudojami pakartotinai ne tik tam pačiam, bet ir kitiems pacientams slaugyti.

Mūsų sukaupta patirtis rodo, kad natūralaus kailio audiniai be baimės ir pavojaus naujagimiui gali būti naudojami kasdieninėje klinikinėje praktikoje. Jie žymiai palengvina sunkiai sergančių ir neišnešiotų naujagimių slaugą, tinkamai papildydami turimą modernią ir šiuolaikišką aparatūrą. Gaila, kad naujagimis pats to negali papasakoti.